parazite.lt

Paauglystė , tai metas, kurį esame išgyvenę visi ligi vieno. Manau, kad puikiai atsimename dienas, kai pirmą kartą išlipome iš savo tėvų glėbio ir dailiai pastatę ragus teigėme, kad esame suaugę ir galime būti patys atsakingi už save. Tačiau, tam “ragų” laikui praėjus susimąstome apie savo elgesį ir keliamus maištus bei ar verta buvo tai daryti.

Maištas, tai vienas ryškiausių paauglystės bruožų. Jauni suaugėliai priešinasi viskam : kambario tvarkymosi grafikui, paskirtam laikui grįžti namo, išrinktiems rūbams. Mamos grūmojantis pirštas, jiems kelia juoką, o tėtės balso tono pakėlimas, tik palieka raudonas dėmes ant skruostų, tačiau iki klausos organų ,tiek mamos žodžiai, tiek tėčio, niekada neprieina. Psichologai aiškina, kad paauglystė , tai būties revoliucija, kurios metu prabunda asmeninis “aš”. Kalbant paprastai, tai laikas, kai pradeda formuotis žmogaus asmenybė, o kadangi mes nežinome kuo norime būti, dažnai tampame to meto populiariausios stiliaus atmainos vergais kaip pavyzdžiui pankai, emo, fyfos, forsai, skinai ir kitokio tipo žmonės.

Šiuo metu vis dažniau mūsų gatves užplūsta panelės, kurių stiliaus tipas šiuolaikiškai vadinamas “fyfiškas”. Panelės vos metusios savo lėles į kambario kampą, tampa pačios mažosiomis lėlytėmis. Šis stilius, kaip ir visi kiti, išsiskiria savotišku rengimosi stiliumi, dažniausiai , tai būna trumpas sijonėlis, aukštakulniai ir įvairūs rožinės spalvos aksesuarai. Taip pat šis stilius išsiskiria ir kitokiu mergaičių kalbėjimo tonu bei žodynų. Dažnai pasikartojantys žodžiai būna : karočia, nu žinai nu, fainas ir t.t Šie žodžiai būna pasakomi  gan suplonintu balso tonu, tokiu , kurį galima išgirsti , kai katės kniaukia tam tikru metų laiku.

Pasikeičia ne tik vaikų stilius, kuris beje gali keistis kelis kartus į metus. Kinta taip pat ir paauglio pasaulio suvokimas, dėl šios priežasties dažnai kyla konfliktų tarp tėvų ir jų vaikų. Jaunieji suaugėliai veržiasi į gyvenimą manydami, kad jau atėjo jų laikas, o tėvai , suvokdami, kad jų vaikas dar tik įžengė pusę pėdos į suaugusiųjų pasaulį, saugo jį ir ruošia tolimesniems gyvenimo nuotykiams. Tokiu laikotarpiu tėvai tampa priešais, o bendraamžiai tikraisiais gyvenimo draugais ir dažnai visažiniais, kurie nepabijos maištaujant prieš pasaulį sutrauktį cigaretę ar kaip kitaip apsimesti “kiemo kietuoliu” . Paauglystė toks amžius, kai norisi išbandyti viską ir tapti suaugusiu, tik kai juo tampama norima grįžti atgal į “ragų” rodymo laikus.

Jaunųjų suaugėlių laikai keisčiausi ir rizikingiausi mūsų gyvenime, tačiau visi esame juos išgyvenę, visi kovojome su vėjo malūnais ir tikėjomės laimėti bent vieną mūšį prieš juos. Tačiau formuojantis mūsų asmenybei mūsų gyvenime vis mažiau ir mažiau netikrų pavojų, vis rečiau norime išsidažyti ryškiai rožiniais lūpų dažais ir vis mažiau norime tapti suaugusiais, bet išgyvenus paauglystę ir patyrus jos teikiamas pramogas, žmogus noriai ar ne, bet turi pakopti vienu laipteliu ankščiau, iš maišto amžiaus į amžių , kai turi tramdyti kitų maištą.

Vakaras. Na gerai, naktis. Dar tikslesnis laikas 02:37. Baiginėju žiūrėti patį naujausią filmą su Džimu Keriu (savo mėgstamiausiu aktoriumi). Filmas jau visiškai eina į pabaigą, kai išgirstu, jog kažkas nerangiai trankosi į mano lubas. Kilstelėju akis aukštyn ir pamatau naktinį drugelį. Nieko tokio, tokių nebijau, bet uždarau langą, užtraukiu naktines užuolaidas, kad dar daugiau svetimšalių neprieitų į mano namus, be leidimo. Filmas baigiasi, nusprendžiu eiti atsigerti karšto pieno prieš miegą, kai staiga iš už užuolaidų išlenda parazitės kumščio didumo vabalas. Aš perbalu, pageltonuoju , pažaliuoju ir tokios spalvos lekiu į tualetą. Kambaryje bijau būti. Sėdžiu ant klozeto ir galvoju kaip sunaikinti tą padarą. Girdžiu kaip jis skraidydamas trankosi į mano tualeto duris. Imu keikti save, kad nenusipirkau jokio “purškalo” naikinančio vabzdžius. Galvoje sukasi mintis apie laikraštį, tačiau bijau net prieiti prie to vabalo, tada pamatau oro gaiviklį. Į galvą šauna puiki mintis. Prisėlinsiu prie jo, apsvaiginsiu pakalnučių kvapu, o tada jau nudėsiu.

Taip ir padariau !

Dabar rašau, o jo lavonas vis dar ant grindų. Bijau imti, o jei jis atsikels. Bijau iššluoti ir mesti į šiukšlių dėžę, o jei naktį tikrai atsigaus ir bandys man atkeršyti. Tada draugas pasiūlo jo lavoną išmesti pro balkoną. Susimąstau, kad visai nebloga idėja. Bet tada apninka mintys apie tai, kad jo siela reikarnacijos metu atgims kokio baubo kūne, o tada man jau bus. Tai nusprendžiau vis dėl to bent laidotuves surengti ir atsiprašyti visų jo artimųjų už tai, ką padariau baimės apimta. Nuoširdžiai kviečiu visus, kuriuos sujaudino ši istorija atvykti į laidotuves. Apie laiką ir vietą pranešiu po budžių.

Amžiną Atilsį Duok Šiam Vabalui Nusidėjeliui, Kuris Pakliuvo Į Parazitės Spąstus.

Turiu tokią vieną draugę, kuri mėgsta švaistytis sentencijomis, vieną dieną ji man įkyrėjo tiesiog savo žodžiais “vienintelis būdas atsispirti pagundai- jai atsiduoti” . O įkyrėjo, nes visą dieną ir pasidavinėjau visoms pagundoms. Bet kaip buvo smagu !

Iš pradžių pasidaviau pagundai suvalgyti savo mėgstamiausius saldainius “Aguonėlė”. Valgiau ir negalvojau apie kalorijas, užaugusius lašinukus ar dar kokias nesąmonės. Tiesiog pasidaviau pagundai. Skaniai praėjo tas laikas!

Vėliau kilo pagunda , nesutramdoma, išsakyti visą tiesą. Atsidaviau pagundai ir nesiskundžiu. Nors likau nesuprasta, tačiau bent be melo kišenėje. Linksmai gyvenasi , kai pasiduodi pagundoms !

Įpūsėjus vakarui pagalvojau, kad reikia liautis “pagundai atsiduoti”. Nes galiu netyčia ir kokiu bernioku susigundyti.

Ech, žodžio neištesėjau… Susigundžiau spalvotomis vaškinėmis kreidutėmis parduotuvėje,nei man jų reikia, nei ką. Bet nusipirkau. O dabar kaip mažas vaikas duoduosi su tomis spalvų fėjomis, jau visas sąsiuvinys primargintas ir gyvenimas linksmesnis atrodo , kai iš sąsiuvinio į Tave žvelgia pabaisiukas su mielomos akimis.

Dabar kilo pagunda aprašyti, kaip pasidaviau pagundoms. Ir parašiau ! Ir man visai nesvarbu , ką jūs sau galvojate, aš tiesiog pasidaviau pagundai. O tai taip malonu !

Kadaise, kai buvau maža mergaitė, svajojau apie princą, kuris atėjęs į mano gyvenimą, suteiks jam naujų spalvų ir privers laimę pasilikti mano kieme. Tikėjau, kad išauš tokia diena, kai turėsiu greta tokį žmogų, kuris mokės skaityti mano mintis ir suprasti ko ir kada noriu. Dabar manau, kad visos mergaitės, kadaise svajojo apie tokius princus. Suprantu, kad tokie princai egzistuoja tik pasakose, o mes, deje, į jas patekti negalime. Kai kurios mergaitės, tapusios moterimis vis dar tikisi, kad suras tai, apie ką svajojo visą savo gyvenimą, kitos neradusios princo ir bijodamos likti vienos, nusprendžia pasirinkti bet kurį iš aplink esančių užburtų karalaičių varlių ir tikisi, kad jų bučiniai juos atvers. Tačiau po daugelio metų jos pastebi, kad nei bučiniai, nei meilė, nei rūpestis visiškai nepakeičia to varliaus, kurį priglaudė po savo svajonės antklode. Dar yra viena grupė mergaičių, kurios tapusiomis moterimis ir ieškodamos savųjų princų, tuo pačiu suvokia, kad jo neras, tačiau nepuola čiupti bet kurio, jos nebelaukia, jos gyvena savo gyvenimą ir pasirenka vienatvę, kuriose svajonių negriauna užburti karalaičiai.

Maniau, kad ir aš turėsiu kada princą. Neradusi jo, akimirka susimąsčiau apie varliuką, kurių daug sukiojosi aplink, tačiau galiausiai nusprendžiau, kad vienatvė niekada nepasakys tau, kad tu nekaip atrodai, kad jos mama išvirdavo skanesnę sriubą ar kad visiškai nesuprantu, ką reiškia dažnai pasitaikančios išgertuvės su draugais. Kartais atrodo sunku pasirinkti tai, apie ką niekada nesvajojai, bet niekada nevėlu žengti žingsnį naujo gyvenimo link ir susikurti naujas svajones, naujus tikslus.

Girdžiu po langais kurkianti vieną iš daugelio varliukų, tačiau jo balsas manęs nevilioja beprasmiškai kurti svajones apie tą, kurio dar Dievas nesiteikė sukurti. Nedrįstu vėl svajoti apie tai, ko galbūt niekada nebus, tačiau giliai širdyje tikiu, kad vienai iš milijono pasiseks atburti vieną iš karalaičių ir ji bus laiminga, tokia , kokios būna princesės pasakose, kai sutinka tą vienintelį.

Dykuma. Pūsto vėjas ir smėlis įkyriai lenda į akis. Jis sunkiai dėdamas koją už kojos bando įveikti aukščiausią kopą šiame krašte. Jau dvidešimt metų jis klaidžioja nežinomais ir nematomais dykumų keliais tikėdamasis, kad suras tai, dėl ko gimė.
Kadaise jis turėjo viską, ko norėjo jo širdis, bet vieną dieną suvokęs, kad neturi iš tiesų nieko, metė savo darbą, paliko draugus, savo bandą ir iškeliavo į dykumą, nes girdėjo, kad tik ten gali sutikti Likimo Deivę.
Sutiko jis daug išminčių senolių, kurie jam žadėjo auksus ir ateities išpranašavimus, sutiko ir čigonių moterų, kurios savo rutuliuose ieškojo jo tikslo, tačiau niekas jam nesugebėjo parodyti, to, ko jis norėjo. Iš tiesų jis pats nežinojo, ko ieškojo, bet tikėjo, kad atradęs supras, kad tai yra viskas ko jam reikėjo iš gyvenimo.
Taigi ėjo jis vienas, nešinąs tik savo nežinią ir neviltį. Tikėjo ateitimi ir Likimo Deive. Staiga sukilo vėjas ir netrukus turėjo prasidėti smėlio audra. Žmogus , tai buvo patyręs jau ne kartą ir šią gamtos išdaigą lygindavo su audromis, kurios siautėjo jo viduje. Kadangi mokėjo užgožti visus jausmus savyje, mokėjo ir nuo smėlio audros išsigelbėti. Audrai praėjus pirmas dalykas , ką jis pamatė nusiėmęs šydą nuo akių, buvo prieš jį stovinti daili mergina. Aukšta, laiba, tamsiaplaukė, juodų akių. Ji ištiesė savo baltą , gležną ranką ir padavė jam vandens. Jis manė , jog mato miražą, tačiau tiesdamas ranką link vandens, pajuto šaltą gertuvę rankoje. Tylėdamas jis atsidarė , atsigėrė ir padavė vandenį merginai. Ji nužvelgė jį akimis, nusigręžė ir pradėjo eiti. Vyras sėdėjo ir nesuprato kas vyksta. Ji atsisuko ir mostelėjo ranka, nurodydama sekti paskui ją. Dykumos žmogus nedvejodamas žengė paskui. Jie ėjo neskubėdami, saulė pradėjo leistis ir oras pasidarė vėsus tik vos vos besijuto dieną įkaitintas smėlis, jis pradėjo vėsti, vėjas nurimo ir danguje sužibo pirmoji žvaigždė. Mergina sustojo, sukryžiavo kojas , atsisėdo ir pasiruošė miegui. Vyras nedrįso jos kalbinti, buvo mieguisto liūto būsenoje, todėl greitai užmigo.
- Kelkis, mes turime eiti, – pirmus žodžius per visą pažinti ištarė mergina Dykumos žmogui. Jis pramerkė akis, užsidengė jas nuo kaitrios saulės ranka ir neklausęs “kodėl” atsistojo ir nubėgo paskui merginą. Neilgai trukus jie priėjo oazę. Mergina nuvedė jį prie palapinės ir atsisveikindama pabučiavo . Dykumos žmogus vis dar jautėsi lyg sapnuotų, tačiau sapne jis negalėtų jausti to naujo troškimo jausmo. Jis degė noru sužinoti kuo daugiau apie nepažįstamąją. Prigulė pailsėti ir užmigęs susapnavo keistą sapną.
Jis žygiavo su didžiule kariuomene kalnais ir priėjęs kaimą, kurį turėjo užkariauti liko vienas. Dykumos žmogus pabudo iš išgąsčio. Greta jo jau buvo dailioji tamsiaplaukė. Ji pažvelgė jam į akis ir pamatė baimę. Tai jos nenustebino, tai ji jam pasiuntė sapną, kuris pranašavo vienišą mirtį. Vyras apkabino merginos kojas ir pabučiavo jas. Jis dar nežinojo, kad sutiko Likimo Deivę, klydo manydamas , kad ji yra jam siųsta gyvenimo moteris ir išmokys jį gyventi kitaip. Jis nebetramdė savo emocijų ir jausmų, leido jiems išsiveržti. Likimo Deivė atsistojo ir kaip pirmą kartą mostelėjo ranka, norėdama, kad jis sektų paskui ją. Jie nuėjo prie medžio, po kuriuo sėdėjo sena moteris. Vyras buvo įsitikinęs, kad jo gyvenimo moteris jį atvedė pas Likimo Deivę. Senolė pažiūrėjo į jį tuščiomis akimis ir tarė :
- Ilgą laiką , mano vaike, tu keliavai šiais nežinomais dykumos keliais, išvengdavai visų smėlio audrų ir taip supykdei Dievus. Ne kartą jie tau siuntė mirtį, tačiau tu nemokėjai jos priimti. Prieš tave stovi daili mergina , kuri tavo širdyje atvėrė naujas duris, tačiau norėdamas jas išlaikyti praviras, turi mums įrodyti savo galią ir nukeliavęs į kitą oazę, per artėjančią smėlio audrą, atnešti jai paskutiniąją dėlionės dalį.
Dykumos žmogus linktelėjo galvą ir paklausė :
- Kokia ta dalis ?
- Ten nuėjęs, tu suprasi, – ištarė senolė ir nusigręžė. Vyras pabučiavo Likimo Deivei ranką ir iškeliavo. Jis nesuprato, kad Dievai iš jo juokiasi ir trokšta jo mirties. Likimo Deivė tik atvedė į jo likimo kelią. Keliaudamas dykuma jis pajuto, kad smėlio audra prasidės greičiau nei jis sugebės nueiti iki oazės, tačiau nesijaudino, nes mokėjo išgyventi jas. Jis tik nepagalvojo, kad mokėjo, kol sugebėjo laikyti jausmus ir visas emocijas savyje. Dabar iš jo veržėsi meilė, siekis surasti tai , ko nebuvo.

***
Po smėlio audros Likimo Deivė stovėjo greta Dykumos žmogaus. Ji galvojo apie keistą “aš” ieškojimą ir nesuvokė jo prasmės. Šis vyras turėjo viską, tačiau atsisakė to tik dėl akimirką užplūsto jausmo, kad tai ne jam, tai jį privedė prie mirties, nes jis atsisakė Likimo siųsto gyvenimo. Deivė pažvelgė į dangų ir nuolaidžiai nuleido akis. Misija atlikta. Besipriešinantis Likimui žmogus miręs.

“Mylėk mane tokią , kokia aš esu” ar esate kada nors gyvenime ištarę tokią frazę mylimam žmogui, galbūt mamai, tėčiui, vaikinui, draugei ar draugui ? Tikiu , kad ne vienas skaitantis šį įrašą yra tai padarę. O ar pagalvojate kada nors ko prašote ? Ar suvokiate, kad norint mylėti tokį tave, kokį sukūrė motina gamta, turi tave tokį ir pamilti.

Dažnai mergina/vaikinas norėdami įtikti savo simpatijai apsivelka magišką apsiaustą ir užsideda kaukę, kuri slepia visas ydas, trūkumus ar kitokias neviliojančias savybes. Tačiau vėliau, šiai porelei sulipus pasirodo tikrosios žmogaus savybės, nes žmogus su kaukę ilgai nepagyvensi , ji ima dusinti. Atėjus tokiam laikui, paruoši didžiulę kalbą ir rėži ją savo antrąjai pusei, o jos pabaigoje būtinai turi paminėti žodžius ” Kodėl tu manęs nemyli tokio, koks aš esu” . Vietoj antrosios pusės išrėžčiau trumpą ir labai teisingą atsakymą “Nes pamilau visai kitą žmogų”.

Jei kas nors, ko nors nesupratote, aiškinu teigdama pavyzdį.

Susitinka du vienas kito nepažįstantys žmonės. Įdėkime jiems vardus. Sandra ir Tomas. Sandra užkietėjusi melagė, turinti begalę žalingų įpročių, o Tomas angelo įsikūnijimas, neturintis nei vieno žalingo įpročio. Pasimatymo metu Sandra nerūko ir negeria, nes Tomas minėjo, kad jam nepatinka panelės su cigarete ir buteliu alaus rankoje. Per kitus susitikimus Sandra taip pat kovoja su savo žalingais įpročiais ir rodo Tomui, kokia ji “gera mergaitė”. Tačiau grįžusi namo ji puola ieškoti cigarečių pakelio ir skambinti draugėms norėdama sužinoti kur vyksta koks “baliukas”. Po kelių mėnesių Tomas ir Sandra pradeda draugauti. Sandra slepiasi po savo kaukę kelis mėnesius, tačiau jai pradeda trūkti oro. Ji nori būti savimi , tačiau negali, nes Tomui ji tokia nepatiks. Taigi arba ji turi visą likusį gyvenimą būti ne savimi, o kaukėtoji Sandra, arba ji turi parodyti savo tikrąjį veidą Tomui, kuris pastarajam nepatiks. Tačiau labai aišku, kad kilus konfliktui tarp jų, Sandra nedvejodama išrėks “Kodėl manęs nemyli tokios, kokia aš esu”, išrėks nepagalvodama, kad Tomui pristatė visiškai kitą merginą , kurią jis ir pamilo.

Išvadą padaryti nesunku : kaukėtieji žmonės – toli nenueina, dabar nekalbame apie žmogų vorą, betemeną ar zoro, nors bent prieš mylimuosius jie savo kaukes nusiimdavo, o mes darome priešingai, kaukes užsidedame prie mylimųjų , o prie svetimų jas dažniausiai numetame į kampą.

Taigi , Brangieji, pristatykite save ne kaip kaukėtąjį zoro, o kaip tikrąjį save. Jūs niekada nesugebėsite metų metus išbūti su kauke ir gyventi laimingo gyvenimo. Toks gyvenimas niekada nesuteiks tiek džiaugsmo , kiek suteiktų gyvenimas be kaukių ir apgaulių. Kam mulkinti kitus žmones ir slėpti save, jums gėda parodyti savo tikrąjį veidą ? Tai gal vis dėl to jums neverta gyventi ant šios mielos mūsų žemės, apgavikams ir melagiams , besišvaistantiems besikeičiančiomis kaukėmis, šiame pasaulyje vietos jau nebėra. Aš ją visą nusipirkau.

***
Jei žmogui lemta tave pamilti, jis tave pamils tokį, koks tu esi, net jeigu plepi valandų valandas ir keiti temas net neatsikvėpęs, net jeigu sergi begalę ligų ir galbūt tavo gyvenimas yra trumpesnis nei visų kitų, netgi tada, jei esi žmogus dingstantis be žinios ir vėl atsirandantis, Jei lemta, tave pamils tokį koks esi, kam verstis per galvą ir bandyti įtikti tam ,kuris nėra tavo likimo dalis?


Nuo senų senovės mūsų vaikinai/vyrai vis skundžiasi , kad nežino , ko nori moterys/merginos, todėl nusprendžiau padėti mūsų stipriajai lyčiai. Apklausta buvo maždaug du šimtai merginų, kad sužinočiau, kas galėtų jas priversti įsimylėti. Tad vaikinai, sėkmės skaitant ir beabejo naudojantis patarimais.

Puikiai žinome, kad ne vienas vyras mirė taip ir neatsakęs į klausimą “Ko nori moterys?”. Taip pat žinome ir tai, kad iki šiol šis klausimas nėra išspręstas ir teigiama, kad tik gėjai gali suprasti , ko nori moterys, tačiau gelbėdama žmoniją ir brangiąją mūsų vyrų rasę, norėčiau pristatyti kelis dalykus, kurie labiausiai žavi moteris.

• Nuoširdumas. Turima omenyje, ne išsipasakojimas visų blogybių ar kaip vakar tvarkydamas automobilį galvojai apie Jesica Allba, o mokėjimas būti nuoširdžiam. Deja, bet turiu teigti , kad nuoširdumą teks suvaidinti, turite parodyti savo “moteriškąją” pusę, tai yra – jausmus. Tik neverkite prie moters, kai kurias tai trikdo.

• Rūpestis. Šis dalykas pasireiškia, ne kas penkias minutes skambančiu telefonu ir klausimais “kur esi? su kuo esi?”, o tiesiog paklausimu kaip praėjo diena, apvyniojant šaliką šaltą dieną, kad jūsų moteris nesušaltų, apkabinimas, kai ji dreba, rūpinimasis, kai serga. Taip pat į rūpestį įtraukiamas leidimas pasijausti moterimi, kuo vyras rūpestingesnis ir džentelmeniškesnis, tuo moteris geriau jaučiasi.

• Humoro jausmas. Daugelis moterų šį dalyką paminėjo kalbėdamos apie tai, kas jas žavi. Taigi vaikinai , turite būti kompanijos siela, kuri moka bendrauti su žmonėmis ir juos pralinksminti. Tik neperženkite ribos ir netapkite klounais.

• Galvojimas apie ateitį ir tvirtas charakteris. Vyras turi žinoti ko nori iš gyvenimo, o nebūti likimo pastumdėlis. Tvirtas charakteris tik padės siekti tikslų. Tai žavi daugelį moterų.

• Staigmenos. Visos moterys mėgsta be jokios progos gauti gėlių puokštę ar bent pusryčius į lovą. Mielos staigmenos kiekvieną priverčia pagalvoti “koks jis nuostabus”.

P.S. norėčiau paminėti faktą, kad čia tik daugelio moteriškos lyties atstovių nuomonė, visada visur yra išimčių, taip pat ir šioje situacijoje jų randama.

* norint išsiaiškinti šį klausimą, buvo sukurtos kelios temos įvairiuose internetiniuose puslapiuose, kur moterys drąsiai įvardijo savybes ir poelgius, kurie jas labiausiai žavi.

Ar  kada jautėtės visų palikti ir atstumti? Man taip dažnai pasitaiko. Atrodo esu minioje žmonių, kuriuos galiu vadinti draugais, tačiau jaučiu didžiulę tuštumą savyje, atrodo, kad esu viena ir niekam nereikalinga. Net, kai brangiausieji sušunka “Greta”, atrodo, vardas, kurį girdžiu, yra ne mano, nes aš esu tik tuštumos užpildymo detalė. Viena iš beveik septynių milijardų, niekuo neišsiskirianti ir niekam nereikalinga. Norisi verkti, bet esi toks tuščias, kad nemoki net vienos ašaros išspausti. Nori rėkti, bet negali, nes tu esi niekas. Tada suvoki, kad tavo buvimas šioje žemėje, tėra Dievų žaidimas. Tave tampo kaip lėlę už virvučių ir juokiasi iš to, ką daro. Suvoki, kad tavo buvimas, egzistavimas, tėra farsas. Dievų žaidimas. Neturi savo gyvenimo, nieko nesprendi pati, nieko nedarai pati  net negalvoji savo galvą, nes viskas už tave jau senai nuspręsta. Jei jie nori – leidžia džiaugtis, mėgautis duotų “gyvenimu”, jei ne, tai skaudina, priverčia verkti, klauptis ant kelių ištiesus rankas į dangų ir melstis Dievų, tavo gyvenimo valdovų, palaimos, atleidimo, už tai, ką jie patys tau skyrė. Esi niekas. Maža skruzdėlė beprotiškai dideliame skruzdėlyne, o Dievai – žaidėjai, kurie kaip nori, taip keičia tavo likimą. Kai jiems atsibosta žaisti su tavimi, jie numeta virvutes ir leidžia kelias akimirkas galvoti savo galvą, kelias akimirkas pajusti, kad tu gyveni, kad gali jausti tai, ką nori pats jausti, kad gali užsimerkti ir atsimerkti kada nori, kad gali kvėpuoti pats. Kelias palaimos, tikros palaimos, vertas akimirkas. O tada užmerki akis amžiams, bet ne todėl , kad tavo būtų tokia valia, o todėl, kad virvutės judina jau kitą lėlę ir tau šiame, Dievų žaidime, vietos jau nebėra.

Susikūriau vieną kartą, įdomumo dėlei, ir aš Fake one.lt anketą. Ne dėl to, kad vaikiną savo patikrinčiau ar jis “barbytei” pasirašytų, ar kad dovanėlių gaučiau. Susikūriau, nes norėjau sužinoti kaip vaikinai kabina tokias paneles(sexy lady).

Susiradau internete panašių panelių nuotraukų, užsakiau iš draugo kortelės dar ir papildomų nuotraukų, kad neatrodytų viskas suvaidinta (atsiprašau iš karto,jei netyčia perskaitysi šį įrašą) ir pradėjau veikti.

Pradžioje apsilankiau pas kelias drauges, jų draugų draugus ir vuolia – pirmas pakvietimas draugauti iš vaikino , kuris pats, beje, į Fake panašus. Tiek to sutinku, blogiau nebus. Na laukiu priėmusi kvietimą pirmosios žinutės. Laukiau laukiau ir nesulaukiau. Tiek to, galvoju, parašysiu pirma. Rašau “sveikutis, kaip laikaisi? ką čia toks gražuolis veikia ?” . Gaunu gana “kaimietišką” atsakymą “Labas sekse. Grazus tavo papai. Ieskau mergos cia , gal busi mano ?” Nei kiek nepasimetusi, nes to tikėjausi, atrašau, kad grįžo vyras namo, todėl turiu atsijungti. Tada jis mane pašalina iš draugų. Na ką, aš jį suprantu, gi vedusi, jau jo “merga” nebūsiu.

Atsijungiu aš iš tiesų, nes niekas nerašo man. Po kelių dienų pasijungusi, gaunų daug įvairių pakvietimų draugauti ir dar daugiau pakvietimų į įvairias “seks” grupes. Pasiūlymus atmetu, nes ne dėl “seks” grupių susikūriau šią anketą. O draugauti kvietimus priimu , po kelių priėmimų, gaunų tokia labai mielą sms , kurios tiesa niekada nesu gavusi, tikroje savo anketoje. Sms turinys maždaug toks “Sveika grazuole, gal noretum paziuret kaip zaidziu su savimi per kamera, mano konktaktai…. ” Kontaktuks nutylėsiu, nenoriu būti jo reklamos atstovė. Na, bet pasiūlymas mane sugundo.Susėdam draugiškai su drauge prie kompiuterio, pasijungiame Skype ir susirandame tą “seksiuką” , galvojam nemokamai pasijuoksim iš vaikino, kuris kažin kaip jau ten žais su savimi, kai dvi panelės bus kito ekrano gale. Pasijungiame kamerą ir išpilame iš šoko alų ant klaviatūros. Va tai tau vaikinas – nemelavo. Turbūt jam sunku masturbuotis, kai niekas nežiūri. Baisu. Prižadėjau sau , kad visada tikėsiu tuo ką sako one.lt berniukai . Bent jau , kai sakys, kad jie žais su savimi.

Po kelių dienų su baime grįžtų į savo Fake anketą. Galvojau, kad padoriau elgsis vaikinai, su tokia “miss visata”. Tačiau ir vėl suklydau. Skaitau vaikinų sms, visi jie maždaug tokie “už kiek permiegotum su manimi/ koks tavo papų dydis/ ar nori grupinio/ ar tau patinka oralinis/ ” ir t.t

Taigi, kad mano smegenėlės nepatirtų didžiulio šoko, nutraukiu eksperimentą. Ištrinu anketą. Tik vat vis dar susimąstau, kodėl kiti kuriasi tas Fake anketas, jei jau tokie pasiūlymai “vaikšto” žinutėse. Galbūt todėl , kad jiems patinka užsiiminėti seksu per internetą ? Na nežinau, bet pastebėjau, kad tokių “sexy lady” vaikinai nelabai linkę gerbti. Nusivyliau. Gi visada norėjau būti “ahujienai seksuali”. Na bet dabar džiaugiuosi tuo ką turiu. Eksperimentas nenuvylė ir nepaskatino darytis plastinės operacijos, tad mergaitės džiaukimės tuo ką turim ir nebesikurkim tų Fake anketų, mūsų vaikinai, mus myli už paprastumą!

ĮSPĖJIMAS : FYFOMS IR FORSAMS SKAITYTI DRAUDŽIAMA, UŽ NEPAKLUSNUMĄ GRĘSIA 1000 LITŲ BAUDA BEI 60 VALANDŲ VIEŠŲJŲ DARBŲ.

Dažnas mūsų gatvėje pamatys aukštakulniuotas merginas ir dryžuotus vaikinus. Bet ar kada pagalvojote kodėl jie būtent taip atrodo ? Turbūt pusę iš Jūsų pagalvojo, kad tai yra normalu, kitos pusės pusė net neatkreipė dėmesio, nes patys neatsilieka nuo paminėtųjų, o likusieji nusprendė negalvoti, nes beprasmiška priešintis sklindančiam aukštakulnių ir juostelių virusui. Na, o aš pagalvojau! Ir savo mintimis pasidalinsiu su jumis.

Kam merginai reikalingi aukštakulniai ?

• kad galėtų atsistojusi prie žemo vaikino apsimesti panaši į A. Sabonį.
• kad užpuolikui pavogus jos rankinę, ji bėgdama nusilaužtų kulną ir galėtų nusipirkti naujus batelius.
• kad važiuojant į gamtos išvykas ant kulno liktų žemių, kurias ji vėliau galėtų namuose ištyrinėti mikroskopo pagalba.
• kad rudenį, avėdama “špilkinius” batelius prisidėtų prie aplinkos tvarkymo su kulnu surinkdama lapus.
• kad nuėjusi pas vos pažįstamą vaikiną į namus, galėtų jį šokiruoti savo ūgiu taip, jog vaikinas netekęs amo prastovėtų penkiolika minučių, kol ji švarintų jo kišenes.
• kad galėtų prasibrauti pro minią žmonių nuskriausdama jiems kojas savo smailiakulniais bateliais.
• kad bet kada supykusi ant vaikino dėl to, kad jis nupirko žalią, o ne raudoną “Pringles”, galėtų nusiauti batus ir suvaryti jam kulną į kaktą.

Kodėl vaikinams toks svarbus juostelių skaičius ?

• kuo daugiau juostelių, tuo labiau jie panašūs į zebrus, kuo labiau panašūs į zebrus, tuo daugiau įgauna teisių, nes dabar gyvūnai teisių turi daugiau nei žmogus(forsai dėkoja šuneliui Pipirui).
• kuo tankumas dryžių didesnis, tuo gerbiamesnis esi draugų rate.
• kuo daugiau juostelių, tuo didesnė valdžia.
• kuo daugiau dryžių , tuo dažniau gali važinėti bet kokiu oru , atsidaręs mašinos langą ir demonstruoti muzikos skonį pasileidus rusišką gabaliuką. Tačiau būtinai reikia iškišti ranką pro langą, kad matytųsi juostelių skaičius, kitaip atsiranda grėsmė būti netyčia sušaudytam vietinių, kurie turi mažiau dryžių.